Pereiti prie turinio Į pradžią / Naujos knygos / Vaikystės šešėliai. Žydrūnas Sadauskas

Tarp šlovės ir ašarų. Stasys Lipskis

tarp sloves ir asaru

„Apie mūsų literatūros klasiką, rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską (1882 04 07 - 1957 08 17) išleista nemaža tiek kritikos studijų, tiek atsiminimų rinkinių. Kur kas solidesnis yra paties rašytojo kūrybinis derlius - romanai, apysakos, apsakymai, legendos, dramos, feljetonai, kelionių reportažai. Keli dešimtmečiai skirti pagrindinei provizoriaus profesijai - darbui vaistinėse. Jis Lietuvoje įkūrė pirmąjį memorialinį muziejų - savo motinos dėdės Antano Baranausko klėtelę, ja nuolat rūpinosi ir vadovavo iki pat mirties. Ilgus metus gyveno Maskvoje bei Kaukaze. 1947-1957 metais tris kartus iš eilės buvo renkamas Tarybų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Tarybiniais metais Vienuolio asmenybė ir kūryba buvo akivaizdžiai išliaupsinta. Oficialioji kritika ypač šlovino jo romaną „Puodžiūnkiemis", kuris pačiam autoriui kėlė daug skausmo ir ašarų dėl redaktorių prirašinėjimų ir parašyto teksto braukymų. Baimė dėl tremtyje įkalinto sūnaus lėmė nuolankų rašytojo elgesį ir tylią kapituliaciją, kai cenzoriai perrašinėjo jo sukurtus tekstus... Ilgą laiką rašytojas buvo priverstas skleisti melą apie nežinia kur esančią dukrą Laimą. Nors žinių apie ją turėjęs, nes mamutė, jo žmona, slapta susirašinėjo su Amerikoje gyvenančia dukra. 1944 metų vasarą Laima su vyru, Kauno karo mokyklos aviacijos skyriaus absolventu, leitenantu, pasitraukė Vakarus. Tik 169 metais, Juozo Jurginio šeimos įkalbėta, ji ryžosi su Inturisto kelialapiu atvykti kelioms dienoms į Vilnių, o iš čia vieno „Gimtojo krašto" žurnalisto padedama, atvažiavo pusvalandžiui į Anykščius, aplankė gimtuosius namus ir pasiėmė Juozo Stonio knygą „Antanas Vienuolis", kurioje buvo rašytojo ranka įrašytas autografas „Laimučiutei". Kai kurie rašytojo kūriniai tarybiniais metais nebuvo publikuojami. Tik atkūrus Nepriklausomybę, pamažu atsiskleidžia tikroji Vienuolio gyvenimo drama ir asmeninė, ir kūrybinė. Pamažu tolsta išliaupsintasis tarybinis rašytojas, sugrįžta didi kūrėjo asmenybė, patyrusi kančių ir neišvengusi skaudaus blaškymosi istorinėse pervartose. Naujų spalvų Vienuolio asmenybės istoriografiją įnešė jo artimo giminaičio Rapolo Šaltenio knyga „Tikras ir netikras Vienuolis" (1994) bei rašytojo globotinės Bronės Katinienės atsiminimai „Atodairų vasara" (2002). Paskatintas šių leidinių, knygos autorius domėjosi Vienuolio archyvais, jo amžininkų prisiminimais bei naujai paskelbta gausia jo laiškų korespondencija. „Ne toks buvo Vienuolis, - leidinyje „Sielynas" Atgimimo pradžioje rašė Bronė Katinienė. - Per minėjimus, kai iš tribūnos pasipila rašytojo asmenį liaupsinantys žodžiai: didysis klasikas, socializmo įtvirtintojas, darbo žmonių draugas, jų kovos dainius, aš net susigūžiu - ne apie tą žmogų, visai ne apie tą rašytoją čia kalbama. O buvo jis tipiškas mūsų patriarchalinio kaimo vaikas, išsaugoję gamtos reglamentuotą savo tėvų moralę, jų pažiūras, iš Dievo malonės gavęs talentą, čiulbėjo kaip mokė jo savo aukštaitišku liežuviu". Apie visa tai ir rašoma knygoje „Tarp šlovės ir ašarų". Ašaros ne veltui akcentuojamos knygos pavadinime. Rašytojo bendraamžiai ne kartą yra paliudiję jausmingą, emocionalų Vienuolio charakterį. Savo kūryboje narpliojęs ne vieną graudulingą siužetą, rašytojas dažnai taip įsijausdavo į personažų savastį, jog negalėjo be ašarų rašyti apie likimo akibrokštus žmonių gyvenime. Biografinis pasakojimas apie Antaną Vienuolį prasideda ir baigiasi viena diena rašytojo gyvenime - būtent 1957-ųją rugpjūčio septynioliktąja, kai nustojo plakti menininko širdis...“
Autorius

Daugiau naujų knygų