• 1793

    1793. Niklas Natt och Dag

    Švedų rašytojo Niklo Natt och Dago debiutinio romano „1793“ veiksmas vyksta, kaip ir galima atspėti iš pavadinimo, XVIII- o amžiaus pabaigoje.

    Neramų 1793 metų rudenį, kai virš Europos ryškiai dega kruvinas revoliucijos gaisras, o nuo Švedijos karaliaus Gustavo III-iojo, tapusio sąmokslininkų auka, mirties praėjo vieneri metai, Mikelis Kardelis, buvęs jūreivis, o dabar – vienarankis žemiausios grandies Stokholmo viešosios tvarkos saugotojas, iš miesto tvenkinio išgriebia keistą lavoną. Kūnas, tiksliau – tai, kas iš liko – priklausė jaunuoliui, kuriam dar gyvam esant kažkas amputavo abi rankas, abi kojas ir liežuvį bei išbadė akis. Kankintojai kūno dalis pjovė po vieną, kantriai išlaukdami, kad žaizda šiek tiek apgytų, o vėliau pjaudavo toliau – ir taip darė tol, kol nelaimingasis išleido paskutinį atodūsį.

    Tirti šiurpų nusikaltimą imasi Sesilis Vingė, jaunas juristas, intelektualas ir teisybės ieškotojas, retkarčiais Stokholmo policijai suteikiantis pagalbą, kai tenka narplioti ypač sudėtingas bylas. Jam padėti pasisiūlo tas pats lavoną suradęs Mikelis Kardelis. Karštligiškos dinamikos romanui „1793“ suteikia papildoma aplinkybė - Sesilis Vingė sunkiai serga, ir, gydytojų nuomone, jau seniai turėjo būti aname pasaulyje. Mikelis Kardelis taip pat kenčia baisius fantominius skausmus prarastos rankos vietoje, o juos bando nuslopinti girtuoklyste ir įniršio priepuoliais. Ir tai dar nėra bėdų pabaiga - Sesilio Vingės draugas ir globėjas, nepaperkamas Stokholmo policijos vadas, kasdien laukia pranešimo apie savo atleidimą, o jo galimas pareigų perėmėjas, žinomas iždo švaistūnas ir kyšininkas, nedelsiant atšauks Vingei suteiktus įgaliojimus ir uždarys nepatogų tyrimą. Kitaip tariant, Niklaso Natt och Dago herojams žemė dega po kojom, bet pirmiausia jiems reikia išspręsti svarbiausią ir sunkiausią mįslę – atpažinti auką.

    Niklas Natt och Dag savo debiutiniame kūrinyje piešia niūrų XVIII a. pabaigos Švedijos visuomenės paveikslą. Nušluodamas blizgučių ir pudros sluoksnį rašytojas vaizduoja kruviną ir geidulingą nepasitenkinimo bei nusivylimo pritvinkusią epochą. Prestižiniais „Humo“, „Adresseavisen“, „Aftenposten“ ir „Dagbladet“ apdovanojimais už geriausią 2018 m. kriminalinį romaną ir grožinės literatūros kūrinį įvertintame istoriniame detektyve meistriškai audžiamos keturios siužeto linijos, nuosekliai artėjama prie kraupaus nusikaltimo atomazgos.

  • angelas

    Angelas. L. J. Ross

    Britų autorė L.J. Ross skaitytojus ir vėl kviečia pasinerti į detektyvo Rajeno tyrimus. „Angelas“ yra jau ketvirtoji ciklo dalis. Vos pasirodžiusi pirmoji istorija „Šventoji sala“ žaibiškai tapo britiško „Amazon“ bestseleriu. Vėliau sekė ne mažiau populiarios knygos „Jovaro įduba“ ir „Hevenfildas“.

    Detektyvas Rajanas šiek tiek išsiskiria iš savo kolegų, kuriuos sutinkame kitų, dabar madingų autorių knygose. L.J. Ross sukurtas personažas mažiau kovoja su vidiniais demonais, nors – neslėpkime – tokių turi. Rajenas puikiai atrodo, mėgiamas kolegų, pasižymi genialiu protu, geru humoro jausmu ir yra be galo įsimylėjęs savo sužadėtinę Aną. Pirmose trijose knygose vyriausiajam inspektoriui Rajenui teko narplioti šiek tiek susijusias istorijas, o „Angelas“ atverčia naują ir nė kiek ne mažiau šiurpią bylą.

    Po ankstesnių neramumų detektyvas pagaliau atsipalaiduoja ir kartu su Ana ruošiasi pavasario šventėms. Deja, nusikaltimų tyrėjų darbas nesiderina su šventiniais laisvadieniais. Žudikai kalendoriaus nesilaiko. Rajenas vėl kviečiamas į nusikaltimo vietą didžiausiose Niukastlo kapinėse. Čia buvo aptikta nužudyta raudonplaukė angelo sparnais… Vėliau randama panaši nusikaltimo vieta, o dar viena moteris dingsta be žinios. Tyrėjų komandai Velykų atostogas teks pamiršti ir kuo greičiau sugauti naują serijinį žudiką bei nuraminti panikuojančią visuomenę.

    Visų L.R. Ross knygų apie detektyvą Rajeną veiksmas vyksta itin gražiose vietose. Skaitytojui neretai kyla noras internete atsiversti nuotraukas, o pamačius vaizdus įsigyti kelionės bilietus į Jungtinę Karalystę. „Angelas“ – nėra išimtis. Įvykiai vyksta nuostabiame Nortumberlando kraštovaizdyje.

    „Angelas“ apjungia visus gero detektyvo elementus: greitas tempas, netikėtos žmogžudystės, įdomūs personažai, geras humoro jausmas bei gausu netikėtumų.

    L.J Ross mokėsi Londono karališkajame koledže ir įgijo teisininkės specialybę. Vėliau daug metų dirbo advokate. Savo debiutinės knygos juodraštį parašė išėjusi į motinystės atostogas. Autorę įkvėpė Lindisfarno salos kraštovaizdis. Galiausiai moteris nusprendė netęsti teisininkės karjeros, o imtis savo viso gyvenimo svajonės bei tapti rašytoja. L.J. Ross knygose pasakoja apie vietas, kuriose praleido savo vaikystę, būtent todėl aplinkos aprašymai tokie įtaigūs. Autorė šiuo metu yra parašiusi jau keturiolika ciklo „Detektyvas vyresnysis inspektorius Rajenas“ knygų.

  • anglo opijaus megejo ispazintis

    Anglo opijaus mėgėjo išpažintis. Thomas De Quincey

    Thomas de Quencey memuarai apie priklausomybę nuo opijaus „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – neeilinis atsiminimų žanro kūrinys ir visuotinai pripažinta literatūros klasika.

    Opiumas, stebuklingas gėrimas atkeliavęs iš paslaptingų ir magiškų Rytų, XIX a. buvo apipintas mitais ir legendomis. Thomas de Quincey šį susižavėjimą ir nuvainikavo, ir sustiprino.

    XIX a. Anglijoje viešai išpažinti savo silpnybes ir klaidas buvo nepadoru, tai bylojo apie neišsiauklėjimą ir net akiplėšiškumą. Tad prabilti apie savo priklausomybę nuo psichiką veikiančių medžiagų, tokių kaip opijus, Thomui de Quincey prireikė neeilinės drąsos. Ir nors viešai jis buvo smerkiamas bei kritikuojamas, visuomenė paslapčia ir dažnai su pasimėgavimu skaitė jo memuarus, su galva pasinerdami į šio ekscentriškojo anglo patirtis.

    Ši knyga – tai autobiografinis kūrinys, kuris prasideda jaunystėje De Quincey jaunystės prisiminimais, o vėliau atvirai pasakoja apie opiumo vartojimo skausmus ir džiaugsmus ir apie tai, kas pastūmėjo jį patį šiam žingsniui.

    Kartu su autoriumi skaitytojas galės ne tik išgyventi neįtikėtinas siurrealistines patirtis, fantasmagorines vizijas bei haliucinacijas, bet ir pajusti opiatų vartotojo košmarus, neviltį ir paranoją.

    Knyga „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ paliko ryškų pėdsaką Europos kultūroje ir literatūroje, ji paruošė dirvą būsimiems grožinės literatūros ir memuarų apie priklausomybes kūriniams. Tai buvo kūrinys, kuriame pirmą kąrtą buvo aprašyta skaudi ir sunki psichologinės priklausomybės nuo narkotikų patirtis. Šis kūrinys turėjo įtakos tokiems rašytojams kaip Charles Dickens, William Collins, Charles Baudelaire, N. Gogol, A. E. Poe, kurių kūriniuose taip pat veikia opijų vartojantys herojai. Thomas de Quincey atvėrė duris ne tik rašytojams, bet ir psichoanalitikams. „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ atvėrė duris į pasąmonę.

    Talentingo romantizmo epochos rašytojo ir intelektualo Thomas de Quincey gyvenimas buvo paženklintas trijų didelių tragedijų. Jis neteko trijų savo mūzų. Pirmoji, jo sesuo, mirė, kai Thomui buvo vos septyni. Antroji - Londono prostitutė Ana mirė sulaukusi vos penkiolikos. Galiausiai, jo mėgstamiausio poeto Williamo Wordswortho mylima dukrytė Keitė paliko šį pasaulį būdama vos trejų. Sugniuždytas šių netekčių, Thomas de Quincey ieškojo galimybės užsimiršti. Ją pasiūlė opijus.

    Pirmą kartą „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ pasirodė 1821 m. kaip anonimiški straipsniai „London Magazine“, o 1822 m. veikalas buvo išleistas atskira knyga. Knygą sudaro dvi dalys. Pirmojoje de Quincey pasakoja apie savo mokyklos laikus ir paauglystę Mačesteryje bei vėlesnį laiką praleistą Velse. Šią dalį vainikuoja pasakojimas apie tapimą benamiu ir gyvenimą tarp panašaus likimo žmonių Oksfordo gatvėse. Antrojoje dalyje autorius pasakoja apie patį opiumą ir savo priklausomybę nuo jo. Autorius atpasakoja narkotiko teikiamą malonumą ir išgyvenimus, kuriuos patiria jį vartojantis žmogus. Tačiau ne mažiau vaizdingai jis kalba ir apie priklausomybės sukeltus skausmus, abstinencijos simptomus ir sunkias pastangas suvaldyti priklausomybę.

    Filosofas ir istorikas Tomas Karlailis susipažino su Thomu de Quincey, kuomet šis jau sulaukė senatvės. Jį šokiravo kontrastas tarp menko ir trapaus de Quincey kūno ir jo vidinės dvasinės stiprybės. „Vaikas, regėjęs pragarą“ – taip Tomas Karlailis apibūdino Thomas de Quincey.

  • anselmo kuntaplio nuotykiai

    Anselmo Kuntaplio nuotykiai. Algimantas Čekuolis

    Keturios naujos apysakos ir apsakymas, įkvėpti tikrų nepramanytų istorijų, autoriaus sutiktų žmonių ir išgyventų įvykių. Savita išskirtinė pasakojimo maniera, lengvas humoras, glaustas žodis, talpi mintis ir netikėta intriga.

    Algimantas Čekuolis ne tik talentingas rašytojas, bet ir pusę pasaulio išmaišęs keliautojas, akylas tyrinėtojas ir smalsus žurnalistas. Taigi ši knyga – ir apie Antrojo pasaulinio karo įvykius išgyvenantį Algiuką, tarybiniais metais išaugantį į Algį (ar tik pats autorius nebus jo prototipas?), ir apie naivų provincijos jaunuolį Anselmą, kuris dorai nė nesuvokia, kaip įsivėlė į tarptautinius kontrabandos reikalus, ir apie Maskvoje veikiančią „barakudų“ mokyklą ir merginą, kuriai tėvai kelia vienintelį tikslą: ištekėti už milijonieriaus.

    Spalvingi veikėjai, nematyti kraštai, keisčiausi nutikimai šiose novelėse autoriaus taip meistriškai įpinami į kasdienybės audinį, kad dažnas mūsų pagalvos: šitaip tikrai galėjo nutikti. Net tik jam, bet ir man.

  • antrininke

    Antrininkė. Dovilė Štuikienė

    „Antrininkė“ – jau trečioji žurnalistės Dovilės Štuikienės knyga, tačiau tuo pačiu ji yra pirmasis autorės sukurtas įtempto veiksmo detektyvinis trileris. Savo netikėtais posūkiais bei visiškai nenuspėjamu siužetu jis nenusileidžia pasauliniams bestseleriams.

    Trilerio „Antrininkė“ idėja autorei Dovilei Štuikienei kilo visai netikėtai. Kartu su šeima automobiliu po Europą keliavusi moteris stabtelėjo aikštelėje ir išėjo ieškoti šiukšlių dėžės. Tuo pačiu užsuko į tualetą, kuriame netikėtai užsitrenkė. Viena, be telefono, dokumentų, nuošalioje vietoje, nepasakiusi artimiesiems, kur eina. O čia dar užgeso šviesa. Moteris išspyrė duris ir grįžusi pas šeimą tik pasijuokė, tačiau tuo pačiu pagalvojo, kad visa ši situacija atrodo tarsi būtų paimta iš trilerio. Idėja virto knyga.

    Pagrindinė detektyvo „Antrininkė“ veikėja yra ramiai gyvenanti vertėja Lina. Lygiai taip pat, kaip ir autorė, ji išsiruošė į šeimos kelionę automobiliu. Visi stabtelėjo atsipūsti, o Lina tuo tarpu nubėgo išmesti šiukšlių. Ir dingo. Šeima jos nei rado, nei sulaukė. Netrukus paaiškėja, kad moteris žuvo avarijoje. Bėda ta, kad Lina iš tiesų gyva – įkalinta, apsvaiginta ir bandanti neprarasti sveiko proto. Kas jai nutiko ir kieno kūną palaidojo gedintis vyras su dukra? Šis detektyvinis trileris prikaustys ir vers aikčioti iš nuostabos. Dovilė Štuikienė surezgė neįtikėtinai įtemptą siužetą, kuriame skaitytojai susidurs su purvinais farmacijos verslo užkulisiais, nešvariais pinigais, paslaptimis ir nusikaltimais. Knyga verta ekranizacijos!

    Rašydama trilerį „Antrininkė“ autorė siekė tikroviškumo, todėl mintimis dalijosi bei konsultavosi su įvairių sričių specialistais. Jai talkino gydytoja psichiatrė, informacijos suteikė chemikė, kriminalistė, taip pat vertėja ir net vienuolė. Anonimiškai apie nešvarius vaistų gamybos verslo darbelius sutiko pasidalinti ir farmacijos atstovė.

    Dovilė Štuikienė yra Lietuvoje gerai žinoma žurnalistė, kuri ne vienerius metus rašė ironiškus straipsnius žurnalui „Laimė“. Juose autorė kalbėjo apie moterų gyvenimą, neištikimybes, draugystes, išsiskyrimus, santykius su vyrais bei jų giminėmis. 2010-tais metais žurnalistė tekstus išleido atskiroje knygoje „Moterų miestas“. 2017-tais metais kartu su bendraautore Ramune Šuščevičiūte pristatė esė tekstų rinkinį „Prabudimai. Gydančios istorijos“, kuriame taip pat nuoširdžiai nagrinėjamos moterų gyvenimo peripetijos.

  • apelsinu kontrabanda

    Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą. Gediminas Kulikauskas

    Istoriko, publicisto Gedimino Kulikausko knyga „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ – tai naujas požiūris į įdomų Lietuvos istorijos etapą, kuriuo dažnai domimės, tačiau apsiribojame sausais istorijos faktais. Knygos autorius pažvelgia į tarpukarį netikėtu kampu ir pasakoja apie itin paplitusį to meto užsiėmimą – kontrabandą.

    Knygoje „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ vaizdingai, su netikėtomis detalėmis ir autentiškais to meto žodžiais, posakiais pasakojama istorija, kurios nerastume jokiuose vadovėliuose. Tai savotiški istorijos užkulisiai, kurie puikiai atskleidžia tikrąją to meto kultūrą, žmonių gyvenimo būdą ir pragyvenimo šaltinius.

    Autorius savo knygą vadina alternatyviąja istorija. Jis siekia nušviesti tamsiausius istorijos užkaborius, kurie kartais laikomi gėdingais ar nusikalstamais, tačiau yra be galo įdomūs ir reikšmingi. Knygoje „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ rasite atsakymus, kodėl tarpukariu nebuvo cigarečių kontrabandos, tačiau spiritas, apelsinai, mielės buvo itin populiarios prekės. Kaip pavykdavo per sieną pergabenti nelegalus ir kiek jų sugebėdavo kirsti sieną per vieną dieną? Už kiek pavykdavo papirkti pasieniečius ir kurie pasiduodavo lengviausiai? Kodėl neapsimokėjo per sieną gabenti lietuviškų knygų?

    Kaip žmonės reagavo į 1934 metų nutikimą su 600 tūkstančių žąsų, kurias paskui visiems bendromis jėgomis teko pirkti ir valgyti? Kiek apelsinų galėjo įsigyti tuometinis valdininkas, gaunantis vidutinę algą? Į šiuos ir daugybę kitų intriguojančių klausimų su lengvu humoru ir remiantis istoriniais šaltiniais atsakoma knygoje „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“.

    Pasirodo, kad kontrabanda buvo itin svarbus pragyvenimo šaltinis, tad ar verta stebėtis, kad ši tradicija Lietuvoje užsiliko dar ne vieniems metams ir ne vienam dešimtmečiui.

    Gediminas Kulikauskas – istorikas, publicistas, mokslinės fantastikos rašytojas. Dirba Lietuvos muitinėje, rašo istorinius straipsnius žurnaluose „Verslo klasė“, „Iliustruotoji istorija“. Jis yra ir vienas iš pirmojo skaitmeninio Lietuvos istorijos vadovėlio „Gimtoji istorija“ autorių.
    Yra parašęs keturias istorines knygas „Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“ (abi pasakoja apie tarpukario smetoninę Lietuvą), „Respublika prieš Maskvą“ ir „Lietuvio kodas“. Domisi Lietuvos kasdienybės, karo ir kontrabandos istorija.
    Naujausioje knygoje „Lietuvio kodas“ jis taip pat nagrinėja carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus.